Brūkšneliai atlenkiamu peiliuku į liepto lentą
atrodo tokie beprasmiai…
Kaip meilės naktis vidury ežero ant plūduro -
vien judesiai besitrinantys į orą.
Kūnas apsuptas deguonies.
Ir mylima moteris apvyniota rankomis.
Judesiai, mostai, priėjimas, atsitraukimas.
Žvaigždėti krūtų kalnagūbriai.
Suspaudžiu peiliuką, brūkšt brūkšt
dejuoja taškydamas medines ašaras į vandenį.
Net ranka sušlampa nuo tavo verksmo
Iš jaudulio, kartais neapykantos,
o gal tiesiog verki vidury ežero, nes gera?