Scena priminė mirštančio liūto nasrus. Pasigarbiniavę užuolaidų kraštai atkartojo lūpų kraštelius, o gili scena – bedugnę gerklę. Seni prožektoriai iš lubų kyšojo kaip dantys, o nutrintos grindys buvo panašios į išdilusią burnos odą. Galiausiai ši tingiai prasižiojo ir užriaumojo pragariškai gąsdinančiu griausmu.
Atsidarius scenai nuskambėjo fanfaros – tik šįkart neįprastai dusliai. Duslumas vibravo sunkiai per klausytojų kūnus, todėl visi sukluso. Čia buvo išrikiuotos vakaro lėlės žiūrovų akivaizdai. Papilkėję veidai ir perkreipti kūnai toli gražu nepriminė kabareto. Tiesa, visos lėlės labai panašios – tampriai suvertos ant virvučių – baugščiai žvilgčiojo aplink lyg nujausdamos kažką velniško. Veidai ramūs, tik dar neįgavę savosios gelsvos pilnatvės. Akys išgaubtos ir pamestos į veidus šiaip sau – tartum grimuotojai nebūtų joms radę geresnės vietos.
Lėlės stypsojo ramios kol neduotas taktas maršui. Čia iš už scenos galo pasirodė vedantysis – iš manierų labiau panašus į budelį. Pranešėjas pravėrė savo sunkią burną ir tarė: “Ponios ir ponai, sveiki susirinkę į spektaklį, kuriame pristatysime išskirtinį lėlių pasirodymą gyvenimo motyvais. Pjesė kieta kaip pernykščiai riešutai ir saldi kaip gyvas kraujas.” Netikėtai užbaigęs vakaro įžangą vedėjas dingo plazdančiose užuolaidose.
Salė pasimetė – toks teatrališkumas ne visiems priimtinas. Ne visi tą vakarą laisvai drybsoję ložėse suprato, kas yra kraujas ir jo gyvybė. Jei kas ir žinojo kraujo skonį, retas suvokė jo gyvybę. Mat tai retai sutinkama mūsuose.
Kol salė plojo, nesimetriški lėlių veidai susitvarkė, aktoriai suderino virvutes ir pasiruošė įkvepiančiam pasirodymui. Pilkas apšvietimas persivertė į šiltesnį geltoną. Geltonoje šviesoje ir scenos nasrai atrodė kur kas žmogiškesni.
Pirmoji lėlė į sceną buvo ištempta ne savo noru. Lyg kas būtų sulaužęs jos sąnarius – taip vangiai ir sunkiai ši žengė į scenos vidurį. Kaulėti judesiai ir aštrus žvilgsnis tai patvirtino. Scenos vidurys buvo iš anksto pažymėtas aiškiu rausvu apskritimu, kuris dailiai kontrastavo su pilkomis užkulisių užuolaidomis.
Lėlė sustojo centre. Pasisuko pečiu į publiką ir pradėjo monologą. “Esu Viktorija. Gyventi pradėjau prieš metus. Kai atėjau čia, pasaulis buvo jau seniai prasidėjęs. Jie net neklausė, ar noriu į šį jau seną ir spėjusį sugesti pasaulį. Atėjau. Norėjau savojo, naujo, išgalvoto gyvenimo, bet atvedė paėmę už rankos ir pastatė mane čia – jums. Jie mane sukūrė tokią kokią matote. O gal jūs mane sukūrėte savo iškrypėliškose vaizduotėse? Nežinau! Jie tik norėjo, kad būčiau negraži ir susikūprinusi. Jiems tokios labiau patinka.”
Lėlė nerangiai pasitaisė ir pakeitė pozą atsukdama kitą petį į stebėtojus. Kiek sutrikusi tęsė toliau: “Kai tik atėjau su manimi darė daug ką, prašė sėdėti tiesiai, liepė lygiai dėti kojas, kalbėti aiškiai ir rišliai. Liepė skaityti tik jų skaitytas knygas ir vaikščioti tik jų pamėgtomis gatvėmis. Manęs niekas neklausė, ko noriu aš. Pradėjau justi, jog nuo jų norų mano sąnariai stingsta ir riečiasi, o kūnas bjursta. Su kiekvienu bandymu patempti virvelę dariausi vis svetimesnė jiems ir sau. Jaučiu, jog tiek oras virš galvos, tiek žemė po kojomis mane nuolat stebi ir spaudžia. Kartais net įskausta akis nuo žiūrėjimo į vieną pusę. Kai būnu viena ir bandau pajausti savosios erdvės lengvumą, suprantu, jog po kojomis verda žemė. Ima kaisti padai ir norisi bėgti, bet aš dažnai sustoju, nors ir skauda, sustoju – nes patinka ramybė.
Aplink ausis kandžiai ūžiantis suspaustas oras reikalauja sukioti galvą pagal iš anksto nubrėžtą trajektoriją ir gaudyti svetimas mintis. O man labiau patinka klausytis žvaigždžių muzikos artėjant rytui. Bet niekas manęs neklausia, niekas neklausia! Kodėl manęs neklausia?!”
Sutimpčiojo lėlės Viktorijos virvutės, skaudžiai įsirėžė jos liesame kūne ir tučtuojau pakėlė aktorę į palubę už scenos. Kažkas suprato, jog scenarijus prarastas.
Minia pasimetė. Čia pasirodė budelis (vedantysis) ir ramiai paskelbė pirmojo veiksmo pabaigą. Scena suriaumojo ir labai greitais judesiais uždarė ir vėl praskleidė užuolaidas.
O čia išbėgo nauja lėlė ir greitakalbe prabilo: ” Sveiki mielieji. Mano vardas Rudolfas. Esu guvus vaikinas. Man visada sekasi. Esu kupinas energijos. Gyvenime mėgstu iššūkius ir dinamišką veiklą.” Atlikėjo gyvos akys lakstė po veidą kaip sutrūkę karoliai grindimis. Malonūs balso garsai liūliavo klausytojus tinkamais tonais. O sklandūs rankų mostai užtvirtino kalbą. Matėsi akivaizdus publikos pritarimas energijai ir charizmai, kuri pulsavo iš scenos.
Rudolfas pasakojo daug ir greitai. Jis išklojo visą savo, kaip sėkmingos lėlės, gyvenimo istoriją. Pagyrų buvo tiek daug – pradedant pavykusia teatro žvaigždės karjera, baigiant madingais rūbais, dideliais honorarais, dideliu pasisekimu tarp moterų..
Tačiau lėlė Rudolfas pradėjo strigti. Mintys kartojosi ir galiausiai ėmė prieštarauti viena kitai. Pasidarė akivaizdu, kad Rudolfo vaidmuo išgalvotas. Tai supratusi salė nusivylė. Pradėjo švilpti. Režisierius įtempė iki tol laisvas lėlės virvutes ir išsviedė aktorių į tamsiausią scenos kampą. Iš scenos tempiamas Rudolfas šaukė: “Jūs nieko nesuprantate, čia juk teatras. Čia mes visi suvaidinti. Mes visi nupirkti ir jau seniai perparduoti.” Publika neatleido tokio vaidybinio broko. Nusivylimas buvo toks stiprus, kad scenos šviesa iš gelsvos įgijo melyną atspalvį.
Trečiasis spektaklio veikėjas išėjo į sceną mąsliai ir oriai. Lengvomis rankomis ir kojomis – tartum kątik nuo žemės pakilęs rūkas. Publika liko įtari, išduota Rudolfo melagysčių. Naujoji lėlė ramiai tarė: “Sveiki, aš Aurelijus. Gyvenu vienas. Esu ramybės mokinys ir mokytojas. Mano tėvas dangus, o motina – žemė. Manęs niekas nesaisto. Net ir šios prie pečių pririštos virvutės. Jos drasko kūną, bet nejudina manęs, kol medituoju. Aš esu toks kaip jūs ir kartu didesnis už jus visus kartu sudėjus. Aš esu toks kaip jūs tik matau daugiau negu jūs visi esat matę.
Ar žinote kokia žmogaus prasmė? Žmogaus prasmė – gyventi. Gyventi yra prasmė. Tik mirtis neturi prasmės, kaip ir kūnas yra beprasmis.” Tai tarusi lėlė apsisuko ant vienos kojos ir nužingsniavo į užkulisius.
Nebuvo nei plojimų, nei gėlių. Vaidinimas baigėsi be šurmulio, o gal ir be pabaigos. Tuščiai. Tartum vakuume. Stebėtojai lyg oro prikimšti maišai kilo nuo kėdžių. Įsisiautė į savo pilkus apsiaustus ir išnyko seno grindinio kvadratuose. Niekas daugiau nematė nei šio spektaklio, nei jį žiūrėjusios publikos.