Scena primin? mirtan?io li?to nasrus.Pasigarbiniav? uuolaid? kratai atkartojo l?p? kratelius, o gili scena – bedugn? gerkl?. Seni proektoriai i lub? kyojo kaip dantys, o nutrintos grindys buvo panaios ? idilusi? burnos od?. Galiausiai i tingiaiprasiiojo ir uriaumojo pragarikai g?sdinan?iu griausmu.
Atsidarius scenai nuskamb?jo fanfaros – tik ?kart ne?prastai dusliai. Duslumas vibravo sunkiai per klausytoj? k?nus, tod?l visi sukluso. ?ia buvo irikiuotos vakaro l?l?s i?rov? akivaizdai. Papilk?j? veidai ir perkreipti k?nai toli grau neprimin? kabareto. Tiesa, visos l?l?s labai panaios – tampriai suvertos ant virvu?i? – baug?iai vilg?iojo aplink lyg nujausdamos kak? velniko. Veidai ram?s, tik dar ne?gav? savosios gelsvos pilnatv?s. Akys igaubtos ir pamestos ? veidus iaip sau – tartum grimuotojai neb?t? joms rad? geresn?s vietos.
L?l?s stypsojo ramios kol neduotas taktas marui. ?ia i u scenos galo pasirod? vedantysis – i manier? labiau panaus ? budel?. Prane?jas prav?r? savo sunki? burn? ir tar?: “Ponios ir ponai, sveiki susirink? ? spektakl?, kuriame pristatysime iskirtin? l?li? pasirodym? gyvenimo motyvais. Pjes? kieta kaip pernyk?iai rieutai ir saldi kaip gyvas kraujas.” Netik?tai ubaig?s vakaro ?ang? ved?jas dingo plazdan?iose uuolaidose.
Sal? pasimet? – toks teatralikumas ne visiems priimtinas. Ne visi t? vakar? laisvai drybsoj? lo?se suprato, kas yra kraujas ir jo gyvyb?. Jei kas ir inojo kraujo skon?, retas suvok? jo gyvyb?. Mat tai retai sutinkama m?suose.
Kol sal? plojo, nesimetriki l?li? veidai susitvark?, aktoriai suderino virvutes ir pasiruo? ?kvepian?iam pasirodymui. Pilkas apvietimas persivert? ? iltesn? gelton?. Geltonoje viesoje ir scenos nasrai atrod? kur kas mogikesni.
Pirmoji l?l? ? scen? buvo itempta ne savo noru. Lyg kas b?t? sulau?s jos s?narius – taip vangiai ir sunkiai i eng? ? scenos vidur?. Kaul?ti judesiai ir atrus vilgsnis tai patvirtino. Scenos vidurys buvo i anksto paym?tas aikiu rausvu apskritimu, kuris dailiai kontrastavo su pilkomis ukulisi? uuolaidomis.
L?l? sustojo centre. Pasisuko pe?iu ? publik? ir prad?jo monolog?. “Esu Viktorija. Gyventi prad?jau prie metus. Kai at?jau ?ia, pasaulis buvo jau seniai prasid?j?s. Jie net neklaus?, ar noriu ? ? jau sen? ir sp?jus? sugesti pasaul?. At?jau. Nor?jau savojo, naujo, igalvoto gyvenimo, bet atved? pa?m? u rankos ir pastat? mane ?ia – jums. Jie mane suk?r? toki? koki? matote. O gal j?s mane suk?r?te savo ikryp?likose vaizduot?se? Neinau! Jie tik nor?jo, kad b??iau negrai ir susik?prinusi. Jiems tokios labiau patinka.”
L?l? nerangiai pasitais? ir pakeit? poz? atsukdama kit? pet? ? steb?tojus. Kiek sutrikusi t?s? toliau: “Kai tik at?jau su manimi dar? daug k?, pra? s?d?ti tiesiai, liep? lygiai d?ti kojas, kalb?ti aikiai ir riliai. Liep? skaityti tik j? skaitytas knygas ir vaik?ioti tik j? pam?gtomis gatv?mis. Man?s niekas neklaus?, ko noriu a. Prad?jau justi, jog nuo j? nor? mano s?nariai stingsta ir rie?iasi, o k?nas bjursta. Su kiekvienu bandymu patempti virvel? dariausi vis svetimesn? jiems ir sau. Jau?iu, jog tiek oras vir galvos, tiek em? po kojomis mane nuolat stebi ir spaudia. Kartais net ?skausta akis nuo i?r?jimo ? vien? pus?. Kai b?nu viena ir bandau pajausti savosios erdv?s lengvum?, suprantu, jog po kojomis verda em?. Ima kaisti padai ir norisi b?gti, bet a danai sustoju, nors ir skauda, sustoju – nes patinka ramyb?.
Aplink ausis kandiai ?iantis suspaustas oras reikalauja sukioti galv? pagal i anksto nubr?t? trajektorij? ir gaudyti svetimas mintis. O man labiau patinka klausytis vaigdi? muzikos art?jant rytui. Bet niekas man?s neklausia, niekas neklausia! Kod?l man?s neklausia?!”
Sutimp?iojo l?l?s Viktorijos virvut?s, skaudiai ?sir?? jos liesame k?ne ir tu?tuojau pak?l? aktor? ? palub? u scenos. Kakas suprato, jog scenarijus prarastas.
Minia pasimet?. ?ia pasirod? budelis (vedantysis) ir ramiai paskelb? pirmojo veiksmo pabaig?. Scena suriaumojo ir labai greitais judesiais udar? ir v?l praskleid? uuolaidas.
O ?ia ib?go nauja l?l? ir greitakalbe prabilo: ” Sveiki mielieji. Mano vardas Rudolfas. Esu guvus vaikinas. Man visada sekasi. Esu kupinas energijos. Gyvenime m?gstu i?kius ir dinamik? veikl?.” Atlik?jo gyvos akys lakst? po veid? kaip sutr?k? karoliai grindimis. Malon?s balso garsai li?liavo klausytojus tinkamais tonais. O skland?s rank? mostai utvirtino kalb?. Mat?si akivaizdus publikos pritarimas energijai ir charizmai, kuri pulsavo i scenos.
Rudolfas pasakojo daug ir greitai. Jis iklojo vis? savo, kaip s?kmingos l?l?s, gyvenimo istorij?. Pagyr? buvo tiek daug – pradedant pavykusia teatro vaigd?s karjera, baigiant madingais r?bais, dideliais honorarais, dideliu pasisekimu tarp moter?..
Ta?iau l?l? Rudolfas prad?jo strigti. Mintys kartojosi ir galiausiai ?m? prietarauti viena kitai. Pasidar? akivaizdu, kad Rudolfo vaidmuo igalvotas. Tai supratusi sal? nusivyl?. Prad?jo vilpti. Reisierius ?temp? iki tol laisvas l?l?s virvutes ir isvied? aktori? ? tamsiausi? scenos kamp?. I scenos tempiamas Rudolfas auk?: “J?s nieko nesuprantate, ?ia juk teatras. ?ia mes visi suvaidinti. Mes visi nupirkti ir jau seniai perparduoti.” Publika neatleido tokio vaidybinio broko. Nusivylimas buvo toks stiprus, kad scenos viesa i gelsvos ?gijo melyn? atspalv?.
Tre?iasis spektaklio veik?jas i?jo ? scen? m?sliai ir oriai. Lengvomis rankomis ir kojomis – tartum k?tik nuo em?s pakil?s r?kas. Publika liko ?tari, iduota Rudolfo melagys?i?. Naujoji l?l? ramiai tar?: “Sveiki, a Aurelijus. Gyvenu vienas. Esu ramyb?s mokinys ir mokytojas. Mano t?vas dangus, o motina – em?. Man?s niekas nesaisto. Net ir ios prie pe?i? priritos virvut?s. Jos drasko k?n?, bet nejudina man?s, kol medituoju. A esu toks kaip j?s ir kartu didesnis u jus visus kartu sud?jus. A esu toks kaip j?s tik matau daugiau negu j?s visi esat mat?.
Ar inote kokia mogaus prasm?? mogaus prasm? – gyventi. Gyventi yra prasm?. Tik mirtis neturi prasm?s, kaip ir k?nas yra beprasmis.” Tai tarusi l?l? apsisuko ant vienos kojos ir nuingsniavo ? ukulisius.
Nebuvo nei plojim?, nei g?li?. Vaidinimas baig?si be urmulio, o gal ir be pabaigos. Tu?iai. Tartum vakuume. Steb?tojai lyg oro prikimti maiai kilo nuo k?di?. ?sisiaut? ? savo pilkus apsiaustus ir inyko seno grindinio kvadratuose. Niekas daugiau nemat? nei io spektaklio, nei j? i?r?jusios publikos.