Šiandien mūsų kaime atidarė MAXIMĄ. Tokios šventės jau seniai nebuvom regėję. Kas pėsti, kas važiuoti plaukia būriais link kaltininkės. O priėjus visi nustemba.. Ale grožis neišpasakytas: naujai sudėliotos trinkelės, šviežiai cinkuoti vamzdžiai, naujai dažytos skardos, ką tik prigręžtos reklamos. O virš MAXIMOS pirmasis kaimo istorijoje šviesoforas kabo! Žmogeliai kraipo galvas ir net sutrinka. Viskas taip patrauklu, naujoviška, sava. Taip ir dreba lūpose tie skiemenys ma ma – mano mama. Ta kuri pasirūpina ir sušildo.
Grįžtant namo pietų prasilenkiau su kaimyne. Moteriškė vos pernai išėjo į pensiją. Visa graži, išsipusčiusi, plaukučiai dailiai sušukuoti, o kvepalų aromatas lyg dūmai paskandina visą laiptinę. Sako atidaro MAXIMĄ, reikia eiti pažiūrėti. Smagu, gera širdyje. Ir žmogus kitoks. Žmogiškesnis.
Sako bus balionų ir dar kažin ką nemokamai dalins! Seniai to nebuvo. Daugiau negu 20 metų žmonės nėra regėję, kad ką duotų už dyką. Sugrįšim visi atgalios, kai dar draugais buvome. Gal tik akimirkai, kol išdalins lankstinukus. Susiremsim pečiais eilėje prie durų ir vėl pasijusim tokie artimi. Skrajutės lai taps atvirukais, o nemokami balionai ir silkė – šventės liudininkais.
Džiaugiuosi, kai žmonės džiaugiasi. Tik gaila, kad aš nesugebu pastatyti savosios MAXIMOS. Esu tik kvailas vergvaldys, prašantis žmogaus dirbti už niekingus 1800 litų. Susikišk tuos niekingus litus į rudąją – geriau einam pažiūrėti MAXIMOS.