Robertas Jokubauskis

Akys

Plačios ir mirgančios akys

Tave ir mane jos sudraskė

Mažais gabalėliais dangaus,

Mus krintančius žemė priglaus.

Didelės blizgančios akys

Drėgme apsitraukusios sakė:

Suplyšusios laimės nėra,

Esi tiktai tu, tiktai aš…

Ramios ir miegančios akys

Tavęs ir manęs jos paprašė:

Blakstienom migdykit mane,

Kai eisit per žemė nakčia.

——————————————————

Numarinimas

Aš kaip migla, aš kaip skara

Apkabinsiu tave šaltu prakaitu,

Nuraminsiu tave šaltu prakaitu.

Apsuksiu ir apvyniosiu

Tik akys matysis ir nosis,

Aš kūną paimsiu į širdį

Giliai, kad išnyktų ir tirptų.

Kaip šiltas oras užlieja krūtinę,

Taip šaltas prakaitas tave numarina.

RJ

Ar žmogui reikia žmogaus? Tiek pat kiek šuniui kaulo. Kai kaulas nučiulptas ir sausas, tampa nebeįdomus net išbadėjusiam šunpalaikiui.

RJ

Galia. Žmogus. Pinigas.

Galia. Magiškas žodis. Visi norime būti galingi, galingesni, galingiausi. Norime valdyti, kovoti, įveikti. Užverda kraujas mąstant, ką darytum, jei staiga taptum stipresniu negu visi aplinkiniai. Turbūt pasistengtum juos įveikti, pašalintum, eliminuotum, užvaldytum, pajungtum savo naudai. Klystu?

Juk jau vienus pergudravom ir įrodėm savo. Prieš keletą tūkstantmečių įveikėme gyvūnus. Mes jau seniai maudomės civilizacijos šviesoje, o jie taip ir liko purvyne. Idiotai! Dabar į juos žiūrime iš aukšto – kaip į laukinius mėsgalius. Reguliuojame jų populiaciją, auginame narvuose, grožimės, ėdame jų mėsą, medžiojame. O kažkada lakstėme kartu kaip lygus su lygiu. Praėjo tie laikai, užmiršome. Taip žmogus elgiasi su įveiktu konkurentu. Natūralu.

Žinai, mes galime viską. Galime susikurti dievus, o jei šie neįtiko – galime juos nužudyti. Jei trūksta turto, galime atsispausdinti pinigų. Neturime kur gyventi – nusilipdome būstą. Nesugebame uždirbti – einame vogti. Esame stiprūs. Labai norėtumėme, jog mus pačius garbintų kaip dievus. Norėtumėme, jog nešiotų ant rankų, šertų prabangiu ėdalu, glostytų ir kasytų nugarą. O kas dirbs, kas kurs gerovę? Negrai, juodžiai, čiurkos ir kitų rūšių gyvuliai, tik ne mes. Galingieji nedirba! Galingieji neskursta. Galingieji tik būna galingi ir demonstruoja savo galią. Kad visi bijotų ir paklustų.

Kad ir kaip bebūtų baisu, vis dėlto yra kai kas galingiau žmogaus. Tai gamta. Kad ir kaip stengiamės ji lieka neįveikta, nepažabota. Spardosi padla. Ji netelpa į mūsų planavimo šablonus su savo kitimu, paslaptimi ir didybe. Šūdas. Kodėl ji negali nusileisti galingajam žmogui? Net dievai gimsta ir miršta dėl mūsų, o ji, matai, negali. Kodėl ji negali būti žmogiška? Mes ją sužmoginsim, tikrai sužmoginsim! Pamatysi.

Galia ir destruktyvumas. Rimčiau kalbant, žmogaus galia visada yra destruktyvi. Kiekvienas galios vienetas yra proporcingas destrukcijos vienetui. Pavyzdžiui, norint sukurti didelį verslą, reikia sužlugdyti dešimt mažų. Norint įtvirtinti karinį ar ekonominį dominavimą – būtina nužudyti keletą tūkstančių vargetų, kitaip nebijos ir nepaklus. Siekiant užauginti ekonomiką – būtina išnaudoti pigias trečiąsias šalis. Norint išgražinti kiemą trinkelėmis – reikia pasisavinti keletą kubų neatsinaujinančio žvyro, skaldos ir betono. Kurdami naikiname. Skatindami galią, skatiname destrukciją.

 —-

Pinigas. Vos tapęs vyraujančia gyvūnų rūšimi žmogus sukūrė nuosavybės sąvoką. Mano kirvis, mano būstas, mano moteris. Ilgainiui visas materialusis pasaulis buvo suskirstytas į dalis – nuosavybės vienetus. Norint disponuoti nuosavybe iškilo poreikis mobiliam vertės vienetui. Taip atsirado pinigas.

Pinigas yra mažytis galios simbolis. Tačiau šis simbolis neturi jokio apčiuopiamo pagrindo, išskyrus pasitikėjimą, entuziazmą ir žmogišką pasipūtimą. Tai kas žmogiška negali būti klaidu ir netikra! Čia kaip meilė moteriai – visi šneka, bet niekas nematė. Deja, iš tikrųjų pasitikėjimas pinigu yra tik tuščias šešėlis kruvinais kraštais.

Pinigo instrumentas leido auginti ekonomikas, nepagrįstai jas pūsti ir dauginti. Pinigo pagrindu buvo sukurta begalė turto, prigimdyta daugybė vaikų, sukurtas globalumo reiškinys. Kam visa tai reikalinga? Čia svarbiausia masė, nes tik ji vartoja, perka, daugina, tiki gražia ateitimi ir taip savo tikėjimu palaiko pinigo egzistavimą.

Bent kiek ekonomiškai išprusęs žmogus suvokia, jog kiekvienas naujai sukurtas pinigas yra tiesiog praskolintas popierėlis. Jeigu tiesiogiai versime žodį banknotas (angl. bank note) į lietuvių kalbą gausime žodį banko popieriukas. Taigi banknotas yra tartum auksinis raktelis į ateitį, raštelis, patvirtinantis ateities sandorio galimybę.

Litas, doleris ar euras nėra pagrįstas nei auksu, nei kitu realios vertės ekvivalentu. Iš esmės tai skolos raštelis, suteikiantis išgalvotą galią. Bet mes šia galia naudojamės, žaidžiame ir, svarbiausia, tikime. Kodėl? Nes įeidami į bendruomenę įsipareigojome taip elgtis vardan bendro išgalvoto gėro. O jei visuotiniu mastu sudvejotume pinigu, kaipmat ši šlamšto mašina sustotų. Ir vėl tektų imti plūgą, arklį ir eiti dirbti realų darbą užuot perrašinėjus dirbtinas vertes kompiuterio ekrane. Nė vienas to nenori.. Apsaugok Viešpatie.

Trumpai tariant, kiekvienas naujai atspausdintas pinigas tėra nauja skola, turinti neigiamą poveikį mums patiems ir ateinančioms kartoms. Juk skolinamės į ateitį, nukeldami riziką į priekį. Iš esmės leisdami naujus pinigus gaminame bombą ateinančiai kartai. Juk kažkas turės padengti mūsų įsipareigojimus ir iškopti visą šitą mėšlą.

Baigiant reikia pasakyti, kad neįmanoma sukurti kažko materialaus, kažko materialaus nesunaikinus. Kurdami naikiname, tapdami galingi naikiname, o ar yra vieta kur žmogus gali išlikti švarus. Atsakyk man…

Įsikibk į mane ,

aš pabūsiu stiprus,

Pasistengsiu,

nors toks ir nesu.

Įsikibk į mane,

aš pabūsiu blyškus,

Įsikibk į šešėlį darsyk.

——————

Nenukrisk,

jei netikras tau būsiu žmogus,

Nenugriūk,

jei šiaudinė širdis.

Įsikibk į mane,

įsikibk kol esu,

Nes rytoj ir vaizdai bus kiti.

Minia šaukia: „išlik humaniškas, elkis krikščioniškai, nepamesk vertybių!“. Tirados drimbančių ir pelėsiais pasmirdusių žodžių užmuša. Taip ir gyvena žmonės nuleidę galvas, kupini užuojautos ir jautrumo. Deja, tas moteriškas švelnumas grįžta aštriu peiliu į nugarą ir smogia visa jėga mūsų gyvybei.

Sakau tau būk budrus, būk aštrus, nusisuk nuo vertybių! Neparsiduok už ramybę vien dėl to, jog visi taip daro. Deja, visi nori būti geri ir su geraisiais. Mūsų kultūra persmelkta gerumu ir teigiamumu. Juk visi nori į dangų, kur nekaltos mergelės nuogos laksto. Bet iš tikrųjų.. geru būti neįmanoma. Gera kekšė tik ta, kuri visiems duoda.

Kaip manai, kas teisingiau – duoti elgetai litą ar spirti jam į nugarą? Aukoti vėžiu sergančiam berniukui 100 litų ar pasiųsti jį velniop? Gailėtis vienišos mamos su pulku vaikų ar pasiūlyti jai įsistatyti spiralę? Aukoti Afrikos negriukams ar nusiųsti dar vieną siuntą automatų?

Kaip jautiesi paaukojęs, parėmęs vargstantį? Viltingai? Didis žmogus? Nušvitai kaip saulė? Jauti šilumą širdies plote? Nuliūdinsiu. Padarei blogą darbą. O ta šiluma prie širdies – tik dar kartą paglostytas didis tavo ego.

Litą gavęs elgeta niekada nebenustos elgetavęs, parėmęs vėžiu sergantįjį nupirkai jam tuščios vilties, suteikęs pašalpą bedarbiui atėmei iš jo galimybę įsilieti į darbo rinką, parėmei daugiavaikę motiną – pasisakei už nevaldomą santykiavimą. Tu pratęsei nelaimę, tu ištempei nelaimingą epizodą užuot jį nutraukęs. Ir pinigai čia niekuo dėti. Nesuteik vilties tam, kuris be jos gimė.

Gailestingumas yra žmonijos rykštė. Mes gailimės šeimas paliekančių emigrantų, su savo organais nesusitvarkančių daugiavaikių mamų, beviltiškų ligonių, mirštančiųjų, besigydančių narkomanų, negabių veltėdžių, apsileidusių tinginių. Visiems jiems tiesiame ranką vietoj spyrio į užpakalį. Ir tai tik dėl savo ego paglostymo???

Sukūrėme šiltnamį, kuriame nebėra vėjo ir šalčio. Čia tik geros trąšos ir saulutės spinduliai. Daržovės veši nuolat glostomos ir prižiūrimos. Su laiku jos nustoja galvoti ir net kalbėti. Tik laukia maloningos rankos, kada pamaitins ir sušildys. O akys vis prašo, nes rankos nebekyla pasiimti. Tačiau jau darosi bloga, nes šitos daržovės iškvėpavo deguonį ir mūsų kūrybiškumas pradeda dusti. Darosi silpna, nes prašančiųjų daugiau negu galinčiųjų duoti.

Neužmikime. Žmogui nuolat reikia sukrėtimo, smūgio. Lūžio taško gyvenime, kad atsibustų, kad sudrebėtų ir mąstytų, kad ieškotų, stengtųsi, mokytųsi. Neatimkime iš jų šios galimybės. Neužglostykime natūralaus žmogiškumo. Smūgiuokime, kai tik galime vietoj kiauro šypsojimosi ir bereikšmio lito.

Taigi atsisakykime gailėjimosi. Negaiškime laiko, nedejuokime, neverkime kartu su verkiančiaisiais. Kurkime patys! Imkime gyvenimą į rankas. Stokimės ir eikime. Šaltai ir aiškiai.

2012-08-11

Šiandien mūsų kaime atidarė MAXIMĄ. Tokios šventės jau seniai nebuvom regėję. Kas pėsti, kas važiuoti plaukia būriais link kaltininkės. O priėjus visi nustemba.. Ale grožis neišpasakytas: naujai sudėliotos trinkelės, šviežiai cinkuoti vamzdžiai, naujai dažytos skardos, ką tik prigręžtos reklamos. O virš MAXIMOS pirmasis kaimo istorijoje šviesoforas kabo! Žmogeliai kraipo galvas ir net sutrinka. Viskas taip patrauklu, naujoviška, sava. Taip ir dreba lūpose tie skiemenys ma ma – mano mama. Ta kuri pasirūpina ir sušildo.

Grįžtant namo pietų prasilenkiau su kaimyne. Moteriškė vos pernai išėjo į pensiją. Visa graži, išsipusčiusi, plaukučiai dailiai sušukuoti, o kvepalų aromatas lyg dūmai paskandina visą laiptinę. Sako atidaro MAXIMĄ, reikia eiti pažiūrėti. Smagu, gera širdyje. Ir žmogus kitoks. Žmogiškesnis.

Sako bus balionų ir dar kažin ką nemokamai dalins! Seniai to nebuvo. Daugiau negu 20 metų žmonės nėra regėję, kad ką duotų už dyką. Sugrįšim visi atgalios, kai dar draugais buvome. Gal tik akimirkai, kol išdalins lankstinukus. Susiremsim pečiais eilėje prie durų ir vėl pasijusim tokie artimi. Skrajutės lai taps atvirukais, o nemokami balionai ir silkė – šventės liudininkais.

Džiaugiuosi, kai žmonės džiaugiasi. Tik gaila, kad aš nesugebu pastatyti savosios MAXIMOS. Esu tik kvailas vergvaldys, prašantis žmogaus dirbti už niekingus 1800 litų. Susikišk tuos niekingus litus į rudąją – geriau einam pažiūrėti MAXIMOS.

Scena priminė mirštančio liūto nasrus. Pasigarbiniavę užuolaidų kraštai atkartojo lūpų kraštelius, o gili scena – bedugnę gerklę. Seni prožektoriai iš lubų kyšojo kaip dantys, o nutrintos grindys buvo panašios į išdilusią burnos odą. Galiausiai ši tingiai prasižiojo ir užriaumojo pragariškai gąsdinančiu griausmu.

Skaityti toliau →

Kaip nykiai prabėga tavo diena, taip nykiai praeis ir visas gyvenimas. RJ 2011-10-22

Tiek kvaila rytojaus viltis, tiek tuščia baimė dėl vakar dienos yra bevertės. Vienintelis momentas, kurį tu valdai, yra dabarties akimirka. Džiaukis, puoselėk, gyvenk ja be baimės ir be vilties.

Man patinka lietus. Klausi kodėl? Nes patinka. Jaučiuosi gerai, kai dangus rūstauja ir verkia plaudamas mano dulkes. Plauna vandeniu mus, nuodėminguosius, ir žemę nuodėmingą. Lyg švęstu vandeniu per veidą. Bet šventinimas neveikia. Nubėga kaip nuo žąsies palikdamas baltą tuštybę.

Skaityti toliau →