Nurimo šilas prie namų,
Ir tvenkinys nustojo tyvuliuoti
Tik tiek, nurimo per anksti
Kai į gyvenimą ranka lengvai numojai…
Tu jau buvai išėjęs, o drebulės…
Vis dar šnabždėjo tavo išėjimą
Ir bandė dar kartoti tavo paskutinį sakinį nerišliai
Melsvai žalsvomis lūpomis… užkimo…
Ir aš kartojau, kol sustojau
Pririjęs pilkų dulkių iš po tavo padų,
Užkimęs aš nebegalėjau grįžti
Į vakar dieną ir atplėšti vartų.
Durų skilimas įsirašė į venas
Kur liko šaltas prakaitas į vietą kraujo
Ir melsvas mėlynumas tavo paskutinio žvilgsnio
Užstrigo mano galvoje per amžius.