Gailestingumas

Minia šaukia: „išlik humaniškas, elkis krikščioniškai, nepamesk vertybių!“. Tirados drimbančių ir pelėsiais pasmirdusių žodžių užmuša. Taip ir gyvena žmonės nuleidę galvas, kupini užuojautos ir jautrumo. Deja, tas moteriškas švelnumas grįžta aštriu peiliu į nugarą ir smogia visa jėga mūsų gyvybei.

Sakau tau būk budrus, būk aštrus, nusisuk nuo vertybių! Neparsiduok už ramybę vien dėl to, jog visi taip daro. Deja, visi nori būti geri ir su geraisiais. Mūsų kultūra persmelkta gerumu ir teigiamumu. Juk visi nori į dangų, kur nekaltos mergelės nuogos laksto. Bet iš tikrųjų.. geru būti neįmanoma. Gera kekšė tik ta, kuri visiems duoda.

Kaip manai, kas teisingiau – duoti elgetai litą ar spirti jam į nugarą? Aukoti vėžiu sergančiam berniukui 100 litų ar pasiųsti jį velniop? Gailėtis vienišos mamos su pulku vaikų ar pasiūlyti jai įsistatyti spiralę? Aukoti Afrikos negriukams ar nusiųsti dar vieną siuntą automatų?

Kaip jautiesi paaukojęs, parėmęs vargstantį? Viltingai? Didis žmogus? Nušvitai kaip saulė? Jauti šilumą širdies plote? Nuliūdinsiu. Padarei blogą darbą. O ta šiluma prie širdies – tik dar kartą paglostytas didis tavo ego.

Litą gavęs elgeta niekada nebenustos elgetavęs, parėmęs vėžiu sergantįjį nupirkai jam tuščios vilties, suteikęs pašalpą bedarbiui atėmei iš jo galimybę įsilieti į darbo rinką, parėmei daugiavaikę motiną – pasisakei už nevaldomą santykiavimą. Tu pratęsei nelaimę, tu ištempei nelaimingą epizodą užuot jį nutraukęs. Ir pinigai čia niekuo dėti. Nesuteik vilties tam, kuris be jos gimė.

Gailestingumas yra žmonijos rykštė. Mes gailimės šeimas paliekančių emigrantų, su savo organais nesusitvarkančių daugiavaikių mamų, beviltiškų ligonių, mirštančiųjų, besigydančių narkomanų, negabių veltėdžių, apsileidusių tinginių. Visiems jiems tiesiame ranką vietoj spyrio į užpakalį. Ir tai tik dėl savo ego paglostymo???

Sukūrėme šiltnamį, kuriame nebėra vėjo ir šalčio. Čia tik geros trąšos ir saulutės spinduliai. Daržovės veši nuolat glostomos ir prižiūrimos. Su laiku jos nustoja galvoti ir net kalbėti. Tik laukia maloningos rankos, kada pamaitins ir sušildys. O akys vis prašo, nes rankos nebekyla pasiimti. Tačiau jau darosi bloga, nes šitos daržovės iškvėpavo deguonį ir mūsų kūrybiškumas pradeda dusti. Darosi silpna, nes prašančiųjų daugiau negu galinčiųjų duoti.

Neužmikime. Žmogui nuolat reikia sukrėtimo, smūgio. Lūžio taško gyvenime, kad atsibustų, kad sudrebėtų ir mąstytų, kad ieškotų, stengtųsi, mokytųsi. Neatimkime iš jų šios galimybės. Neužglostykime natūralaus žmogiškumo. Smūgiuokime, kai tik galime vietoj kiauro šypsojimosi ir bereikšmio lito.

Taigi atsisakykime gailėjimosi. Negaiškime laiko, nedejuokime, neverkime kartu su verkiančiaisiais. Kurkime patys! Imkime gyvenimą į rankas. Stokimės ir eikime. Šaltai ir aiškiai.