Man patinka lietus. Klausi kodėl? Nes patinka. Jaučiuosi gerai, kai dangus rūstauja ir verkia plaudamas mano dulkes. Plauna vandeniu mus, nuodėminguosius, ir žemę nuodėmingą. Lyg švęstu vandeniu per veidą. Bet šventinimas neveikia. Nubėga kaip nuo žąsies palikdamas baltą tuštybę.
Kiekvieną kartą nulijus atsiranda viltis. Ar bandei užuosti jos kvapą? Šiltos žemės kvapą? Gal jau dabar bus kitaip? Ne, per daug kraujo. Ji nueina nunarinusi galvą – mūsų kojos per daug purvinos.
Kas tu toks, žmogau, kad gali tiek daug mąstyti? Gerk mano vandenį ir tylėk. Ne veltui posakis – vandens pilna burna. Gal todėl tiek daug šią vasarą lyja? Nori, kad patylėčiau? Negaliu. Net ir per lietų šūkauju. Nors ir šventvagiška. Šūkauju, nes taip geriau. Ramiau.
Per lietų noriu bėgti. Tada kūnas ne taip įkaista. Kol lietus teškena sekundes, žingsniai skaičiuoja minutes, širdis sudėlioja valandas. Užtat smegenys lieka švarūs. Suku ratus ir vis sutinku tave. Kaskart ten pat. Vis trumpiau pasimatom, nors ir toj pačioj vietoj. Laime, tavo veidas išblyško! Vos tik bandau paliest tave sustingstu ir išsigąstu. Rodosi, su sausa šatra braukiu per tavo dailų veidą. Kodėl pasiduodi? Kodėl taip leidi? Nusisuk. Leisk bent kartą nuo savęs pabėgti.
O kad taip būtų galima “perkelti į šiukšlinę”. Nusisukčiau nuo tavęs dangau. Parodyčiau tau užpakalį. Bet negaliu. Nes pats esu šiukšlė. Žinai, kas mus nuves į pražūtį? Mano egoizmas. Šiukšlės nebijo lietaus. Savanaudžiai nebijo prarasti laimės. Mes bėgame įsitvėrę savęs, vis rečiau matydami kitą. Rečiau pasimatom, rečiau spaudžiam ranką, bet užtat dažnai mąstom, dažniau verkiam..