Būna dingsta daiktai, pinigai, būna dingsta žmonės.. Tačiau už vis blogiausia kai dingsta noras. Panašiai kaip siela išeina iš mirusiojo kūno, taip ir norai.. Būna išeina ir negrįžta, palikdami tuščią kiautą. Tiesiog išnyksta kaip atmintis iš sugedusio kietojo disko. Gali daužyti į sieną – bet jis negrįžta..
Tiesa, visa žmogaus dūšia susideda iš įvarialypių norų. Noras veikti, mokytis, dirbti, mąstyti, mylėtis. Tuo ir gražus žmogus – nes daug nori. Vos gimę siekiame pažinti, paliesti, suprasti. Vėliau atsiranda noras kurti – šeimą, statyti namą, gauti išsilavinimą, kurti verslą. Lyg užprogramuoti gyvenimo pradžioje norime vien gero, teigiamo. Bet po to kažkas nutinka. Kažkas įrašo mumyse tą keistą kodą pavadinimu “noriu daug, daugiau, noriu visko”. Noriu visko! Labai teisingai. Visko!
Banko sąskaita
Turbūt nesuklysiu sakydamas, kad pirmasis asmenybę žalojantis veiksmas yra banko sąskaitos atidarymas. Tau aštuoniolika, tu būsimas studentas, bedarbis. Nueini į ištaigingą banko skyrių, kur solidžios ponios tau bruka įvairiausias bankines paslaugas. Siūlo nemokamas korteles, kiša pasirašyti gyvenimo galą primenančias pensijų sutartis. Atsidarai banko sąskaitą – ir per penkias minutes tampi suaugusiuoju. Supranti, jog esi nulis. Nulis banko sąskaitoje. Nulis šitame finansiniame zoologijos sode! Būtent čia (banke) žmogus pirmą kartą suvokia savo menkumą. Ir tai vienintelis matas, nusakantis tavo potenciją būti žmogumi. Sveikiname, nuo šiol tu finansinis impotentas.
Kas tada? Kur dingti? Į kokią mokyklą stoti? Nejaugi verta tapti režisieriumi ir po daugelio metų teatre gauti 2000 litų atlyginimą? O gal tapti dailininku ir prekiauti paveikslais Pilies gatvėje? Ar baigus konservatoriją dirbti muzikos mokytoju už 1200 litų per mėnesį? O gal kurti daugiavaikę šeimą, kad būtų kuo daugiau patriotų Lietuvoje – bet už tai teks mokėti amžinu nepritekliumi? Ką pasirinkti?
Iš čia atsiranda minėtas siekis “noriu visko”. Visa, kas tampa skaičiais banko sąskaitoje šiandien yra vadinama “viskuo”. Tartum universalus tepalas nuo socialinių ir ekonominių ligų. “Viskas” verčia suktis pasaulį, nes “viskas” daro tave stiprų, galingą, nepalaužiamą. “Viskas” užkrečia kaip velnias, nes jis saldus. Jis gundo tave iš reklamų ir lankstinukų. “Viskas” verčia tave ieškoti būdų kaip “suktis”.
Kur yra tikrasis žmogiškumas?
Šioje vietoje netikėtai iškelsiu žmogiškumo problemą. Kas yra tikrasis žmogiškumas? Kada žmogus jaučiasi tikru žmogumi? Sunku atsakyti? Visiškai ne.
Remiuosi humanistinės etikos guru E. Fromm’u. Pagal jį žmogus jaučiasi gerai, jei yra pats savimi. T.y. žmogui gerai, kai jis dirba ir gyvena pagal savo pašaukimą. Pvz., jei mane traukia medžio darbai – aš privalau siekti tobulumo medžio apdirbimo srityje. Nesvarbu, kad pagal savo sugebėjimus galėčiau būti banko valdytojas ar šalies prezidentas. Paprastai sakant – būtina dirbti tai kas tau tinka ir patinka.
Nebūtina rinktis zoologijos sodo nustatytų vaidmenų. Nebūtina tapti tik bedvasiais eksponatais. Neprivalome dėvėti tėvų ir aplinkos mums matuojamų kostiumų. Nebūkime iškamšos stiklinėmis akimis.
Dažnai turtuoliai su gailesčiu žiūri į ūkininką ar medžio drožėją. “Vargšai taip sunkiai gyvena ir dirba. Rankos sutrintos, pūslėtos. Darbus pradeda nuo ankstyvo ryto ir gula vėlai.” O tas kaimo dailidė žiūri į turtuolį ir mąsto: “Tu savo rankomis niekada nepajausi medžio gyvybės. Tu niekada nesuprasi ką reiškia maloniai pavargti. Tu niekada nenueisi gulti su šypsena po sunkios dienos. Tau mirus liks tik bedvasės banko sąskaitos ir jokios žymės šiame pasaulyje”.
Dingsta noras dirbti ir kurti
Ar piniginė sistema atima iš žmogaus norą dirbti? Taip. Be to, ji atima ir laiką. Laikas nusavinamas per prievartą. Nėra net kada atsisėsti, kai tiek daug facebookinių nuotykių, TV laidų, filmų, mados žurnalų, vakarėlių, išmaniųjų telefonų. O kur dar hypermarketai pilni naujovių, skudurų, blizgučių, kurių neįmanoma atsisakyti. Neturėdami laiko susikaupti į save, neturėdami žinių ir noro suprasti savo galimybes, mes pasiklystame aklame “Visko” ieškojime. Sukamės kaip gręžimo ritmu nustatyta skalbyklė. Akys paklaikusios. Sukamės sukamės. Ir vis grįžtame ten nuo kur pradėję. Sukamės nuo algos iki algos – uždaras ratas. Vis ieškome kur pasislėpęs tas visagalis “Viskas”. Ir vis grįžtame į pradžią…
Vienintelis kuras “Visko” ieškojime ir pažinime yra pinigas. Už pinigą perkame šlamštą ir vėl kuriame pinigą. Čia dingsta noras dirbti – jį išstumia begalinis troškimas uždirbti. Rodosi, be to šlamančio daikto nė iš vietos.
Pažiūrėkime į savo senelius, protėvius. Jie visą gyvenimą vargo. Nebuvo lengvų akimirkų. Tik sunkus darbas ir rūpinimasis šeima. O kiek gražių dainų ir šokių tuo laiku sukurta. Kiek kryžių pristatyta. Kiek puikių vyrų užauginta? Kiekviena diena su meile artimui, rūpesčiu gamtai ir gyvuliui. Tad ar tikrai tas pinigas toks visagalis? Ar tikrai ta ekonominė “laisvė” tokia saldi? Ar tas marketinginis “Visko” siekimas gali sunaikinti norą kurti, mokytis, mylėti darbą?
Dažniausiai šiandien mano sutinkamas noras būti tokiu koks iš tikrųjų nesi. Taigi noras puoselėti išorę neieškant turinio. Sakytum kas čia blogo?
Pvz., jaunuolis paima paskolą vien tam, kad įsigytų prabangų verslo klasės automobilį. Arba bankrutuojantis verslininkas kaip įmanydamas stengiasi puikuotis savo prabanga, nors darbininkai jau pusę metų negauna algų.. Vyrauja noras pastatyti paminklą dar nemirusiam asmeniui. Baisiausia, kad paminklas dažnai didesnis už patį prisiminimą. Paminklai stūkso, o prisiminimai miršta. Paminklų daug, visi jie butaforiniai, kartais atrodo, kad nėra kur kojos dėti per tuos miražus, vaizdinius, dizainus, reklamas, žvaigždes, piarus, narkotines fantazijas ir tt. Jie kaip šuns išmatos parkeliuose. Sušaudyti skverai pykina sveikos sielos žmones.
Kažkas drebančiu balsu pagrasins tautiškumui: “O tu pabandyk pragyventi iš 1500 litų, dar ne taip pagiedotum!” Aš ramiai atsakau: “O tu pabandyk užsidėti sijoną ir pabūti prostitute vieną vakarą. O gal pinigas brangesnis už užpakalį?”. Akiplėša šauks: “Emigruojam, paliekam šitą durnių laivą!”. O aš dar ramiau atsakysiu: “Noro, troškimo, meilės nenupirksi hypermarkete, jo nereklamuoja kad ir kur bebūtum, kad ir kam dirbtum”..
Žmogau, atsisėsk ramiai, akimirką patylėk, paklausk savęs kas esi, ko nori. Nusiramink, nelygiuok savęs su turčiais ir milijonieriais. Tobulėk, mokykis. Ramiai ir kantriai kaip arklys stojęs į vagą.
Mūsų tauta visais laikais buvo prostitute įvairiems funkcionieriams. Ar norėtum būti vienu iš jų?