Kaltas

Aš kaip tie savižudžiai sprogdintojai.. Sliūkinu per gyvenimą mintimis apsirišęs pilvą ir galvą. Vis ieškau objekto, kuriam bus galima išdėstyti pavojingai aštrias savo mintis. Tačiau dažna trotilo lazdelė paprasčiausiai nesprogsta – nesulaukia deramo atgarsio atsimušdama į buką objektą. Nėra sprogimo – nėra ir garso. Nėra garso, vadinasi, nebus ir atgarsio. Dažnas tik pasukioja pirštą prie smilkinio. Aš tuos gestus suprantu, todėl vaikštau nuleidęs galvą. Aukštai keltis negali, nes garsiai rėkiant liaudis gali išduoti sprogdintoją ir atimti amuniciją.

Sutapimas, bet šiandien grįžus po darbo berniūkščiai kieme šūkavo: “aš užliesiu tave šuns išmatom” – tai darė rankoj laikydami įsivaizduojamą šautuvą. Ir taip šaudė šaudė viens į kitą. Pagalvojau, jauni žmonės – nesugadinti žmonės. Nevynioja žodžio į vatą. Jei šaudo, tai šaudo be cenzūros. Kaip sako: ką matau, tą dainuoju.

Taigi taigi.. Pasijutau šiandien kaltas dėl to, kad gimiau mąstančiu žmogumi. Kodėl taip? Vieni vaikšto laimingi su alaus bambaliu ir kebabu maišelį, o aš mat vargšas skundžiuosi, kad per sunku susigyventi su savo mintimis. Rodosi, išpaikimas sunkmečiu daug mąstyti. Gal per daug pinigų pas poną? O aš mielai iškeisčiau savo sunkią galvą į kebabą – suvalgyčiau ir užsigerčiau tamsiu alumi. Išsimiegojus ir išsikakojus palengvėtų – tuštumoj galėtų rastis naujos erdvės. Bet naujovės taip greitai negimsta ir kol kas netaps mano galva kebabu.

Man viskas svarbu, man viskas užkliūna. Negaliu žiūrėti į girtą motiną vedamą savo dukters namo. Negaliu suvokti darbo broko statybose. Nesuprantu žmonių vagiančių iš savo darbovietės, iš valstybės, iš savo namų. Kritikuoju tuos, kurie perka rusiškas cigaretes ir dyzeliną, o po to savo vaikus veda į lietuvišką mokyklą.

Pasidariau toks jautrus ir pastabus kaip boba. Jaučiuosi kaltas dėl to. Kaltas, kad mąstau, kaltas kad toks esu. Tartum ne čia išlipęs keleivis. Tartum miesčionui atsibodęs šuva paliktas mirti miške.